Dar vasarą, įsibėgėjus kažkuriai tai gražiai dienai sėdau ant dviračio kuprinėn šokolado įsimetęs ir patraukiau link artimiausio tilto per mažytę Smiltelės upelę, tekančią už Žardės piliakalnio (gal pora kilometrų už Klaipėdos). Tiltas mažiukas, sudūlėjęs. Atsimenu, kad vaikystėje tilto kraštuose būta tvirtų mūrinių turėklų, kuriais net bandėm vaikščioti nugalėję visokias baimes. O dabar turėklų bėra tik likučiai, užtat galima atsisėsti patogiai ant tilto krašto kojas žemyn pakabinus. Tai va taip ir sėdėjau kramsnodamas šokoladą ir akimis ganydamas kartais praplaukiančias žuveles. Manau būčiau pamiršęs to šokolado skonį šiai dienai, jei ne linksmuolis kiškis, nežinia iš kur atsiradęs. Jis neskubėdamas tyliai pratipeno tiltu, visai užu nugaros nekreipdamas į mane jokio dėmesio, matyt kažkoks užsisvajojęs ar šiaip ką nors įsimylėjęs buvo. Iškart už tilto zuikis kurį laiką pasisukinėjo aplink pienės žiedą, kartais pauosdamas jį savo labai išraiškingai krutančia nosimi, ir vėliau ramiai patraukė kažkur, savo keliais. Kodėl man šis įvykis taip įstrigo atmintin - todėl, kad kiek iki šiol tekdavo matyti kiškių, visada jie kur nors nuo ko nors strimgalviais bėgdavo kaip išrotėję, kartais trumpam sustodami, bet nė akimirkai neatpalaiduodami nė menkiausio raumenėlio, kad reikalui esant galėtų kuo skubiau test savo sprukimą nuo įsivaizduojamų priešų. O tas kiškis prie pienės tarsi iš sapno, gražus, ramus ir, be to, pirmą kartą iš tiek arti matomas. Apžavėjo.

2008.03.25 Iš laiško Mildai Ž.